Išalkęs prašalaitis Laikas arba ir Laikinumas sensta

Pirmą kartą švelnion akistaton su tikru laikinumu stojau sužinojusi, kad drugeliai gyvena tik vieną dieną. Tarsi visuose kituose gyvenimo receptuose šio ingrediento tiesiog nebūtų pasitaikę. Keista, tačiau tuo metu, nors ir suvokdama mirties ir pabaigos egzistavimą gyvūnų (ir žmonių) pasaulyje, mirtį, gresiančią senatvėje, įsivaizdavau kaip kažkokio mistinio amžinojo gyvenimo vainikavimą. Drugelių realybė mane šokiravo: „Pala, pala, kaip tai  —  vieną dieną?“ Galvoje nesąmoningai kūrėsi žydro dangaus fone krintančių spalvotų drugelių vaizdiniai  —  laikinumo vadovėlio iliustracijos.

Esu iš tų baltųjų, kurie gimė nepasitikėjimo amžiuje, priekaištų šeimoje, užaugo konkurencijos kieme, ėjo į hierarchijos darželį, mokėsi perfekcionizmo pradinėje, baigė lūkesčių gimnaziją, studijavo negatyvumo ir neigimo universitete, dirbo vertinimo biure ir toliau ilgai ir laimingai gyveno.

Laikinumas, spėju, užaugo panašiomis sąlygomis, todėl visuomet jaučiau jam empatiją, nors jis ir nebuvo mėgiamas (o kaipgi?). Kieme jį vadino ačkariku, o darželyje jis visuomet privarydavo į lovą. Laikinumas buvo iš daugiavaikės šeimos, ten, žinoma, irgi užėmė nevykėlio kampą prie stalo, bet, kaip bebūtų keista, jam geriausiai sekdavosi iškaulyti cigarečių blokų dėžes iš kioskininkių. Atrodydavo, kad jis tiesiog suuosdavo, kuriame skardos bunkeryje tuoj tuoj įsikurs laikinoji cigarečių prieglauda. Matyt, jį traukte traukė tas pažįstamas laikinumo kvapas.

Tam, kad pamėgtum šį keistuolį, turėjai stoti neišvengiamon akistaton su tiesos revolveriu (dar žinomu kaip „jei apie tai nekalbėsim, gal to ir nebus“). O kas gi norėtų, užlipęs ant stalo, susirinkusiai į šeimos balių giminei rėžti „laukiu nesulaukiu, kada mirsiu“ arba „kiek gi gali mano mylima žmona būti man ištikima?“ Niekas taip neišdrįstų, tad ir antipatijos Laikinimui niekas neslėpė. Atrodė, kad tuo metu saviapgaulės bakalaurus dalindavo tuose pačiuose kioskuose, prie pasenusių kramtoškių su lipdukais. Tačiau vis vien jas pirkdavom, nors skonis ir būdavo laikinas.

Kai buvau paauglė, viskam priešinausi. Tiesiog. Tada ir susimečiau su Laikinumu. Įsivaizduoji, tiesiog iš sportinio azarto, tiesiog tam, kad pasipriešinčiau standartui ir ką nors supykdyčiau. Pasirodė, kad sportinis azartas, kaip ir pyktis, taip pat laikini. Velniai rautų, tada įsimylėjau. Atrodė jis tikrai geriau nei darželyje ir į lovą nebedarė, tiesą sakant, joje jam jau visai neblogai sekėsi. Tuomet, žinoma, per tūsą pamačiau jį su kita. „Ji man  —  niekas,  —  sakė,  —  ji tiesiog sielos sesė“. Man jau buvo nesvarbu, meilė irgi pasirodė laikina.

Artimiau susipažinusi su Laikinumu, bet dar nesuprasdama jo elgesio modelių, ėmiau dėl visko kaltinti jį. Verčiau ant jo kaltę dėl savo raustančios odos, didėjančio svorio, per ilgų ar per trumpų plaukų, dėl draugų, kurie nusisukdavo, dėl nesėkmių, pralaimėjimų, per trumpų ir per ilgų romanų, dėl tavo nepastovumo ir jo vienos dienos trukmės „mylėsiu tave amžinai“.

Praėjus daugybei metų, po dramatiškų skyrybų ir turto dalybų svetimoje šalyje su Pastovumu, atsikrausčiau į sostinę. Rytais, gerdama per brangią kavą jokioje kavinėje vienoje iš siaurų senamiesčio gatvelių ir nevalingai bėgiodama po nesusiūtas savo gyvenimo iškarpas, vis pagalvodavau, kad būtų smalsu sutikti Laikinumą dabar. Tiesiog iš sportinio azarto. Turbūt jis trinasi tose pačiose gatvėse, o gal kaip tik dabar svirduliuoja girtas namo po vakarykščio hipsterių tūso tiems, kurie širdyje dar jauni ir vis bando kapoti techno.

Netruko man jį rasti, buvę laikini draugai išdavė, kur jis dirba  —  eiliniam jokiam bare. Nuėjau ten lietingą rudens vakarą  —  tuščia. Už baro sėdi į smartfouną sulindęs, susikūprinęs joks bičas (iškart atpažinau jo garbanas). Man už nugaros dusliai trinktelėjus durims, jis pakėlė akis. Akistata su revolveriu buvo dviguba  —  susenęs veidas, sukritę paakiai ir pilka oda akimirksniu grąžino mane pas drugelius. Laikinumas, pasirodė, irgi yra laikinas.

Mūsų keliai daugiau nebesusikirto, o praeitį paleidau supratusi, kad laikinumas tiek pat egzistuoja, kiek ir neegzistuoja. Štai vieną akimirką jis čia, o kitą  —  jau nebe. Dabar laikinumus auginu kaip vaikus: vienas užauga ir palieka mane kaip pusiau subrendęs paauglys motinos namus, tada pasaulį išvysta kitas ir po kurio laiko taip pat išeina pro atdaras mano duris. Jas taip ir laikau pravertas, kad galėtų įžengti ir išeiti prabėgantis laikas, netikros baimės, susikurti spąstai, susipainioję stiprybės ir silpnybės, nerimastingas rytojaus laukimas ir net pati artimiausia bičiulė nežinomybė. Visi jie pasisvečiavę kažkada pasitraukia. Nes laikas mano namuose tarsi yra, tarsi  —  nėra, kadangi jis, kaip ir laikinumas, tėra išalkęs prašalaitis.

(Publikuota žurnale „Nemunas“ n02, 2017 Vasaris)

© 2019 URTĖ KARALAITĖ