Ar galime leisti vidiniams velniams pasibūti?

Paskutiniai du podkasto pašnekovai (kurių epizodai dar tik išeis), kaip susitarę kalbėjo apie savo tamsiąsias puses, juoduosius kirminus – kokių tik epitetų nenaudojo. Reflektuodami abu sutarė, kad tiems įprastai neigiamai sutinkamiems kirminams, reiktų leisti būti, duoti jiems laiko, erdvės. Klausydama linksėjau galvą, mintyse sekiau pokalbio planą ir, panašu, gerai neįsiklausiau tuomet į jų mintis, nes jos vis grįždavo pokalbiams pasibaigus. Atrodo, jau priėjau tą etapą, kuriame neneigiu savo demonų ar netobulumų, bet kaip iš tiesų juos sutinku ir kiek erdvės jiems duodu pabūti, nebuvau visai tikra.


Neveltui randam tiek daug negatyvių epitetų jiems įvardyti – tų velnių mes nei norim turėti, nei trokštam leisti jiems pasibūti ilgėliau. Todėl ir pati pergalvojusi supratau, kad vos tik užplaukus juodam pykčio, nusivylimo, apatijos, pavydo ar irzulio debesiui, puolu ieškoti būdų, kaip tą debesį nuvyti, problemą išspręsti ir viską sutvarkyti, kad vėl būčiau geros nuotaikos, visiems patikčiau ir būčiau mylima. Čia ir yra tikrasis damoklas, labiausiai bijau ne nepatikti sau, o nepatikti kitiems. Ir tie juodieji kirminai tikrai dažnai kitiems nepatinka, o kartais tampa ir priežastimis nusisukti, nes taip tiesiog lengviau.


Norėdama tam užbėgti už akių, kovoju su tais velniais, priešinuosi jiems ir... Visada pralaimiu. Dabar susimąstau, kad gal tai kova, kurios išvis nereikia ir būtent ji kursto tų velnių bujojimą. Kovoti prieš save atrodo pats absurdiškiausias būdas ką nors spręsti. Galbūt tikrai mano pašnekovai teisūs ir leidus tiems juodiesiems kirminams pabūti, neskatinsiu jų daugiau šakotis, reikštis ir gintis? Kartais pykčiui nuvysti reikia savaičių, o gedului ir daugybės metų – tai ką gero išvis galėtų duoti toks beprasmis noras kuo greičiau viską sutvarkyti?

0 views

© 2019 URTĖ KARALAITĖ