Urtė Karalaitė

2020 06 14

Neapibrėžtumas – love or hate? | Šiandien mano gimtadienis. Ta proga pergalvojau, kaip man sekasi būti gimusiai, ko trūksta ir ką norėčiau sau padovanoti. Sekasi vis geriau. Pastebiu, kad smarkiai atpalaidavau perfekcionizmo diržą ir leidžiu sau daugiau eksperimentuoti, lengvesne ranka įgyvendint idėjas, siekti tikslų arba paleisti juos, kai mechanizmas nesisuka. Kartais rezultatas ir ne visai džiugina, nes būna spontaniškas ir nebūtinai nuodugniai apgalvotas, bet iš to pavyksta pasijuokti ar kažko išmokt. Nesėkmės ir trikdžiai nebe taip lengvai palaužia, priimu juos kaip klausimą „kaip tai pakeisti?“ ir randu pačių keisčiausių išeičių. Kartais nusistebiu, kad net ir visiškoj pekloj niekas nestringa ir galiausiai išsivynioja teigiamai. Tokios patirtys suteikia ramybės, nes tiesiog nebėra ko bijoti.⁣

Ko trūksta? Daugiau neapibrėžtumo ir ramybės nuotykyje. Pasiilgau to. Norėdama kažko pasiekti, išjudinti veiklas įsisukau į planavimo ir aiškumo rėmus. Dabar jau norisi juos aplaužyti. Ta proga sau ir dovanoju bandymą siekti daugiau neapibrėžtumo. Tai matau labiau kaip kryptį nei dar vieną griežtą rėmą. Dar noriu pasidovanoti naujų vietų, patirčių ir susitikimų su žmonėmis iš už įprasto burbulo ribų. Man labai svarbu, kad realybės suvokimas mano galvoje nenutoltų nuo jos pačios. Kaskart nustembu, kad būtent iš tų žmonių pasisemiu daugiausiai energijos ir teigiamų vėjų. Dar noriu pasidovanoti laisvo laiko buvimui. Kad kai kas paklaus, ką veikiu, galėčiau nuoširdžiai atsakyt „nieko“. Va, tokių dovanų noriu sau! Daiktų? Gal galėtumėt gimtadienio proga iš manęs jų atimti?

© 2019 URTĖ KARALAITĖ