Urtė Karalaitė

2020 06 07


Aš darau daug klaidų. Dėl to esu blogas žmogus. Labai ilgai šituos du sakinius jungiau į vieną. Dabar nebejungiu. Antrasis, tiesą sakant, visai nebeegzistuoja. Kartais esu žiopla, nepakankamai apdairi kitiems, susifokusavusi į savo siekius ar įsisukusi į traumų paveiktus elgesio mechanizmus, bet blogas žmogus nesu. Dabar jau žinau tai. O sužinojau per kokius 15 metų. Nei daug, nei mažai. Būtent tiek, kiek turėjau užtrukti.
Klaidas vis vien darau ir kai kurios jų kartojasi begalybę kartų. Būna, kad tai mane siutina, liūdina, nuvilia. Atrodo, kuo daugiau sąmoningumo, tuo stipriau išgyvenu, išjaučiu, išnarstau kiekvieną klaidą ar paslydimą. Tada dar kas nors vietoj ir laiku smeigia „tai kada pasimokysi iš savo klaidų?“ To paties ir savęs įsiaudrinusi klausiu – kada? Juk mintinai visas jas jau moku! Kiek kartų legalu kartoti tas pačias klaidas?
Nuraminusi audrą, atsakymą randu nesunkiai – tiek, kiek reikia. Kaip ir su artikeliais ispanų kalboje – painiosiu tol, kol nebepainiosiu. Elementaru! Klaidas taip pat kartosiu tiek, kiek reikės ir pasitikėsiu savo sąmoningumu, kuris jas fiksuos ir kitąkart iš anksto padės atpažinti, o aplinkinių ar vidinio suaugėlio grūmojimą „kada pagaliau išmoksi?“ atmesiu, nes pamokos išmokti tai nepadės. Mokausi savo tempu, o kantrybei vis priekaištaujant, jaučiu, kad vainikuojanti pamoka jau visai čia pat. Tikėtina, kad be visų iki šiol buvusių svarbių, nors kartais skaudžių pamokų, ji išvis neateitų.

© 2019 URTĖ KARALAITĖ