Kur buvo močiutė poezija, kai repas augo?

August 22, 2017

Taip jau kortos iškrito, kad paauglystėje pankavau, todėl klausiau tik alternatyvios muzikos, nes taip buvo įprasta – jei esi pankas, kiti žanrai ne tau. Tokiu būdu gėdingai praleidau likusią tuomet paauglių klausytų kasečių lentynos dalį, kurioje kartu su žymiaisiais (nors dažnai ir klaidingai parašytais) 90-ųjų šūkiais „Rap is not dead“ ir „Rap is cool“ gulėjo pats mano taip mėgstamos poezijos anūkas – repas. Jaunėlį išmintingosios tradicinių pažiūrų senjorės vaikaitį, pasidabinusį didesniais nei senolės žiedais ir apsmukusiomis kelnėmis, atradau perkopusi trisdešimt, ir čia labai tinka „geriau vėliau, nei niekada“. Abipusė meilė įsiplieskė akimirksniu – nereikėjo nei gėlių, nei deimantų, man pakako jo gražių žodžių (grožiui, žinoma, aštrumo netrūko). Numetus metaforas, be abejo, kalbu apie hiphopo muzikos ritmuose gudriai laviruojančią repo lyriką. Kaip paprastai ir būna įsimylėjus iš pirmo žvilgsnio, ši pažintis man nedavė ramybės  –  laužiau galvą, kodėl nėra leidžiamos repo lyrikos knygos, kodėl šios muzikos daugiausiai klausosi jaunimas, nors tekstai tokie gilūs, kodėl mes apie ją nesimokėme mokykloje ir galiausiai  –  ar tai yra poezija? Kadangi šeimynines problemas vienai spręsti pasirodė per sudėtinga, panagrinėti unikalių poezijos ir repo santykių ir kartu paieškoti jiems vietos šiuolaikinėje Lietuvos literatūroje pakviečiau vieną iš Lietuvos repo pionierių, „Despotin FAM“ prodiuserį ir tekstų autorių Vaiperį Vitalijų Despotin bei poetą ir vertėją Marių Buroką.

 

Tradicinė poezija ir repo tekstai kuriami analogiškomis technikomis, vyrauja panašios temos, tačiau juntama ryški šių dviejų poezijos formų atskirtis, galbūt net tam tikra diferenciacija, nustumianti repą į nepraustaburnių blogiukų kūrybos liūną. Kaip manote, kodėl taip yra?

 

Vaiper Vitalijus Despotin: Dabar repas  –  kiekvienam prieinama saviraiškos forma ir ji labai paplitusi tarp jaunų žmonių, todėl, pažvelgus į žanro rėmuose esantį turinį, gali susidaryti labai klaidingas įspūdis, nes ten bus mažai kokybės. Tačiau tam, kad galėtum iš tiesų įvertinti repo kūrinio lyriką ir suvokti, ar ji verta poezijos titulo, turi ne tik išmanyti muziką, bet ir susipažinti su šio žanro specifika, jo kontekstu, pasidomėti, iš kokios kultūrinės aplinkos yra kilęs atlikėjas, kokias vertybes iš ten atsineša. Galutinės kūrinio vertės svorį sudaro daug sudedamųjų dalių.

Repas nebėra tik gatvės muzika, jame jau apstu įvairių temų ir formų, tačiau toks visuomenės požiūris ir kritika yra logiška, nes repo tekstų tematika kartais prasilenkia su padorumo ribomis. Reperiai dažnai sau leidžia visiškai tiesmukai vaizdžiai nupasakoti lytinį aktą ar žudynių sceną, tačiau pati kūrinio emocija ir kūrybinis užtaisas kyla iš gilaus noro išreikšti savo būseną, mintis, jausmus, tik tai atliekama šiek tiek kitokia forma. Galų gale, poezija yra klasikinės kultūros ištaka, o repas  –  pop kultūros vaisius, susiformavęs XX a., gal dar ir todėl poezijos įvaizdis yra tyresnis.

 

Marius Burokas: Taip, teisingai. O kalbant apie vaizdingą žudynių ir panašių scenų aprašymą literatūroje, pakanka atsiversti Homero „Iliadą“, ten nemažai puslapių skirta detaliam aprašymui, kur ir kaip įlindo ietis, kaip sutrupino blauzdikaulį, išvirto žarnos, iškrito akys ir t. t. O tai juk klasika, literatūros ištakos, tad tokių temų ir vaizdingumo tikrai netrūksta visuose žanruose.

 

V. V. D.: Visai gali būti, kad mitas, jog reperiai yra blogiukai, išaukštintas pačių vartotojų, kurie į repo muzikos sceną ir kontekstą per daug nesigilina. Kaip įprasta pop kultūroje, paviršiuje matomi pavyzdžiai dažniausiai skirti tik tam, kad generuotų pajamas šokiruodami, nes būtent tai traukia dabartinį vartotoją. Būtų įdomu paklausti poezijos ir repo, kaip jie patys jaučiasi dabartinėje vartotojiškoje visuomenėje, kurioje viskas yra daroma tik dėl peržiūrų ir paspaudimų skaičiaus.

 

Kaip per pastaruosius dešimtmečius prasiplėtė poezijos temų, formų ir technikų ribos?

 

M. B.: Ribų beveik nebeliko — kaip kas nori, taip ir rašo. Slemas [sakytinės poezijos varžytuvės — U. K.] yra puikus pastarojo dešimtmečio pokyčių Lietuvos poezijos lauke pavydzys. Poezijos skaitymuose šalia tradicinių autorių vis dažniau pasirodo slemeriai arba jie yra ir poezijos autoriai, kaip, pavyzdžiui, Benas Januševičius. Neretai poetai bendradarbiauja su muzikantais, poeziją papildo muzika ir atvirkščiai — ypač tai pastebima dabar: Vytautas Stankus, Nerijus Cibulskas, keletas kitų poetų dažnai organizuoja savotiškus poetinius pasirodymus, skaitymus-koncertus.

 

V. V. D.: Džiaugiuosi, kad rėmų nebeliko, taip gimsta naujos netikėtos formos, kaip, pavyzdžiui, Kudirkos [MC Messiah, Žygimantas Kudirka  –  U. K.] surimuoti automobilių numeriai. Berlyne buvau slemo pasirodyme, kur kai kurie autoriai įpynė stand up’o elementus, toje pačioje vietoje vyksta ir džiazo kolaboracijos su slemu, kai gyva grupė pritaria skaitantiesiems.

 

M. B.: Tą kismą galima matyti ir kaip tam tikrą tęstinumą, ištakas galėtume atsekti iki pat dadaizmo ir avangardo. Iš esmės tai yra tas pats, tik atlikta naujomis priemonėmis  –  tuomet buvo viena forma, dabar  – surimuoti automobilių numeriai.

 

Tuomet ką išvis dabar galime vadinti poezija, ar ji dar turi aiškias savo ribas?

 

M. B.: Poezija ir taip yra vienas neapibrėžčiausių literatūros žanrų. Anksčiau buvo aišku: rimuota ir eiliuota  – poezija. Tačiau poezija tai ir verlibras, ir poezija proza, ir grafinė poezija, ir konkrečioji poezija, ir vadinamoji „flash fiction“; toks neaiškus miniatiūros, prozos ir poezijos susitikimo paribys.

 

V. V. D.: Žiūrint į kultūrinį kontekstą, postpostmodernizmo laikais visai nebegalime tikėtis tikslaus kažkokios meno formos apibrėžimo. Tai  –  nebeįmanoma.

 

M. B.: Taip, kažkokios aptakios ribos dar yra, bet tik tiek…

 

Kaip manote, ar rašytinis ir sakytinis tekstai priimami skirtingai? Ar būtų galima spėti, kad dainų tekstai netenka dalies savo literatūrinio įvertinimo vien dėl to, kad nesugula ant popieriaus?

 

M. B.: Būna ir priešingai  – skaitomas rašytinis tekstas gali įgyti papildomo svorio, pavyzdžiui, jei autorius tai daro pats, nes jis pasirenka norimą intonaciją, žino, kur padaryti pauzes, ką pabrėžti, ko ne; kai kas skaitydamas dar pataiso, pakeičia, kartais tai net priklauso nuo konkrečios publikos. Yra autorių, kurių rašytinis tekstas netgi skiriasi nuo sakytinio.

 

V. V. D.: Repas arba ritminė poezija rašytinėje formoje kartais išvis netenka prasmės, nes, atliekant kūrinio visumą, labai svarbūs ritminė jo forma ir bendras ritminis piešinys.

 

Ar tai reiškia, kad repo dainų tekstai visai „neturi svorio” be muzikos?

 

V. V. D.: Ne, gerai parašytas tekstas visuomet turi aiškų ritminį piešinį, kurio dėka kūrinys gali būti atliekamas ir be muzikos. Minėtas slemas, kaip repo poezijos atmaina, yra puikus pavyzdys.

 

Apie ką kalba „Despotin FAM“ dainų tekstai, ką kritikuojate ir kokias vertybes aukštinate?

 

V. V. D.: Dainose daug kalbam apie šių laikų skubėjimą, socialinių tinklų įtaką žmonių santykiams, politiką, socialinę atskirtį. Dažniausiai kritikuojam žmonių kvailumą kaip žmogišką silpnybę, nenorą tobulėti, daugiau sužinoti ar kažką keisti. Iš tiesų kuo toliau, tuo mažiau norisi kritikuoti ir pamokslauti, bandom situaciją pateikti taip, kad klausytojas pats suvoktų savo poziciją ir santykį su ja, stengiamės nebrukti savo asmeninės nuomonės.

 

M. B.: Šitų temų, beje, vis dar trūksta lietuvių poezijoje, būtų labai gerai jų įsileisti. Nesakau, kad socialinė ir politinė tematika visiškai išguita iš dabartinės lietuvių poezijos, bet poetai, ypač vyresni, jai vis dar yra alergiški nuo sovietmečio laikų, kai tai buvo brukama per prievartą. Nenoriu teigti, kad kiekvienas poetas turėtų reaguoti į pasaulyje vykstančius socialinius ir politinius pokyčius. Anaiptol. Tačiau pastebėti daugiau ir plačiau, kas vyksta aplinkui, būtų gerai. Poezija vis dar yra itin paveiki meno rūšis, puikiai tinkanti koncentruotam apmąstymui.

 

Repuojate tik lietuvių kalba – kaip ji gula į repo ritmą?

 

V. V. D.: Lietuviški sakiniai kartais būna griozdiški ir nemuzikalūs, todėl mūsų asmeninis iššūkis – lietuvių kalbą pateikti taip, kad ji skambėtų taip pat smagiai, kaip trumpi angliški žodžiai.

 

M. B.: Įdomu, kas iš lietuvių poezijos klasikų geriausiai gultų į repo ritmą – „Anykščių šilelis“, Salomėja Nėris, Maironis?..

 

V. V. D.: Repo lyrikai ir jos sudėtingumui didelę įtaką daro muzikinis fonas. 1970-ųjų pabaigoje, kai mezgėsi mums pažįstamo dabartinio repo užuomazgos, vyravo keturių ketvirtinių disko muzikos ritmas, kuris diktavo, kad tekstas turi būti surimuotas labai trumpais sakiniais. 1990-ųjų pradžioje ritmas sulėtėjo, atsirado daugiau vietos tekstui, todėl ir technika tapo sudėtingesnė. O šiuolaikinis repas yra suneštinė multikultūrinė muzika, kurioje jaučiasi daug įvairiausių įtakų ir kūrinio greitis labai svyruoja kartu su rimu. Repo forma tiek pakito, kad kai kurie pop kultūros atstovai repuoja tik jaustukais, jų dainose visai nebeliko teksto.

 

M. B.: Tai savotiškas literatūros formavimosi atspindys. Literatūra per kelis tūkstančius metų nuėjo tokį patį kelią, kokį repas prašoko per keturis dešimtmečius, – nuo klasikinės formos išsivystė iki pačios didžiausios įvairovės.

 

O literatūros renginiuose, skaitymuose Lietuvoje jau galima užčiuopti kūrinių žanrų, formų ir temų įvairovę?

 

M. B.: Tai labai priklauso nuo renginio vietos – didžiuosiuose festivaliuose pagrindiniuose miestuose – taip, bet giliau Lietuvoje žmonės vis dar laukia tradicinės poezijos. Kita vertus, jei dešimt metų iš eilės į kaimo bibliotekas vešim šiuolaikinę poeziją ir poetus, jie paklausys vieną kartą – nusispjaus, antrą – susimąstys, ketvirtą, penktą ar šeštą kartą – jau kažką išgirs. Žmones reikia pratinti prie naujų formų, nes lūžis poezijoje įvyko nelabai seniai – penkiolika metų šiame kontekste yra labai mažai.

 

V. V. D.: Repas gal net padarė šiam virsmui Lietuvoje įtaką.

 

Paburkime – ar artimoje ateityje išgirsime skaitomą repo poeziją „Poezijos pavasaryje“ ar kitame Lietuvos literatūros renginyje?

 

M. B.: Nematau nieko neįmanomo, slemas ir „spoken word“ [„sakytinė poezija“ – U. K.] jau yra plačiai paplitę lietuviškuose renginiuose, gal tik patys festivaliai yra šiek tiek sustabarėję, jiems sunku reformuotis. Būtų įdomu jus pakviesti, pavyzdžiui, į „Poetinį Druskininkų rudenį“ ir pažiūrėti, kaip viskas susigrotų, – kokia būtų kitų poetų ir jūsų pačių reakcija.

 

V. V. D.: Būtų smalsu išgirsti, kaip mūsų lyrika skamba „išrengta“ iš įprastos muzikos, tradicinės ir šiuolaikinės poezijos ar konkretaus renginio kontekste.

 

Man asmeniškai labai patinka poezija kaip literatūros žanras, ir norėtųsi skaitytojų audititorijoje matyti daugiau jaunų žmonių. Tikriausiai jaunų rašytojų aktyvumas, besikeičiančios poezijos formos, pateikimas ir besimaišantys žanrai galėtų būti to paskata. Vieną kartą išgirdę Kudirkos ar kito šiuolaikinio poeto kūrybos, kitą kartą jie į rankas drąsiau paims klasikinį kūrinį.

 

(Publikuota žurnale „Nemunas“, 2017 Rugpjūtis)

Share on Facebook
Please reload

© 2019 URTĖ KARALAITĖ